Eglė Tamulytė-Aglaja Ray – Lietuvos tarpdisciplininė menininkė, tyrinėjanti šiuolaikinio meno, teologijos ir technologijų sankirtą. Jos darbuose nagrinėjamas tikėjimas, dirbtinis intelektas ir postžmogiška būsena, sujungiant mokslinę fantastiką, komiksus ir dvasinius tekstus su abstrakcija. Naudodama freskas, instaliacijas ir performansus, dažnai naudodama į UV spindulius reaguojančias medžiagas ir įtraukiančią aplinką, ji iš naujo interpretuoja Biblijos temas apie amžinybę, prisikėlimą ir dvasinį išsivadavimą šiuolaikinėse diskusijose apie transhumanizmą ir etinį AI. Jos siurrealistiniai kiborgai ir spekuliacinės būtybės kvestionuoja besikeičiančius žmonijos santykius su technologijomis, tikėjimu ir mirtingumu, sukurdami dialogą tarp tradicijų ir naujovių sparčios transformacijos eroje.
- Ką Tau reiškia M. K. Čiurlionio kūryba ir kaip ji atsispindi Tavo margučio dekore?
Savo darbe interpretavau M. K. Čiurlionio „Žvaigždžių sonata: Allegro“. Kiekvienas žmogus savaip iškoduoja kito kūrinį. Aš čia pamačiau kalną, už jo tekančią saulę, o ant pačios viršukalnės – romiai spindulių bangavimą stebintį angelą. Angelas ir tapo mano atspirties tašku kuriant savąjį kūrinį. Angelas kaip žinios nešėjas. Nesinorėjo pamesti pačių Velykų prasmės – juk jos ne apie kiaušinius ar menininkus, bet apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Juk švenčiame didžiausią pergalę žmonijos istorijoje, kai buvo nutraukti visi dvasiniai pančiai, išteisintos visos mūsų kaltės ir visiems žmonėms atvertos Dievo karalystės durys! Kaip po nakties ateina diena – taip Jis prisikėlė iš mirties. Ir daugiau nebėra mirties karalystės!
- Jei galėtum perduoti žinutę žiūrovui per šį margutį, kokia ji būtų?
Angelas – tai yra žinios nešėjas, pasiuntinys. Angelo misija yra labai svarbi – pranešti žmonėms, kad gėris nugalėjo, kad nušvito viltis, kad kelias į amžinybę atsivėrė, kad dangus prisiartino. Kitas klausimas – ar savo tarpe mes atpažįstame angelus? O gal jie be sparnų? O gal jie nėra raudonskruosčiai blondinai baltais apdarais? Žinutė iš dangaus gali ateiti per netikėčiausius kelius. Žmonės nuolat ieško atsakymų. Nori egzotikos, gongų, smilkalų, kažkokios intoksikacijos ir euforijos. O ta tiesa kartais taip arti – tokia iki skausmo daug kartų girdėta. Bet kol jos nepriimi širdimi – tol ieškai ratais, lyg užsispyręs asilas aplink kalną, taip ir nepakeldamas akių viršun.
- Kokius iššūkius ir atradimus patyrei kurdamas šį darbą – kas buvo netikėta ar ypatinga?
Ten, kur vyko kūrybinis procesas, šalia dirbo automechanikai, kurie vis užeidavo pažiūrėti ir paklausti, kaip sekasi, atnešdavo kavos iš kavos aparato nupirkę, buvo labai svetingi. Pati erdvė, kur vyko dažymas, priminė erdvėlaivio kabiną – be langų, bet labai geras apšvietimas. Patalpoje anksčiau buvo automobilių dažymas, tad ten nebuvo stabilių grindų, tik grotelės; jos judėjo ir drebėjo, o lipti reikėjo ant medinės kėdės, kad pasiektum kiaušinio viršų, kartais po apačia pasidėjus medinės lentos gabalą, kad kėdės kojos nesusmigtų į groteles. Tikrai, tokiomis „drebančiomis“ sąlygomis nubrėžti lygią liniją man buvo geras iššūkis ir treniruotė. Patalpa nebuvo itin šilta taipogi, nors bedirbant, laipiojant ant tos klibančios kėdės pirmyn atgal, einant ratu aplink kiaušinį, nebuvo šalta. Netgi susukau tokį darbą įamžinantį video savo Instagram reel’ui https://www.instagram.com/p/DHgtu2dN69w/.
Manau, kad per šį gyvenimą jau esu užsigrūdinusi dirbti įvairiomis sąlygomis, todėl kažkokie menki nepatogumai tik padeda įjungti smegenyse tokį mąstymą – o kaip galiu rasti išeitį? Kaip galiu tai išspręsti? Kaip galiu padaryti, kad man būtų įmanoma tai įveikti? Po šios patirties esu pasirengusi tapyti stovėdama ant bet kokių nestabilių objektų – gal net čiuoždama snieglente.
- Kaip Druskininkų aplinka ir kultūrinė dvasia įkvėpė Tavo interpretaciją?
Turėjau šansą pasivaikščioti po Druskininkus. Stebėjausi pastatų architektūra, jų dekoru, mediniais raižiniais. Tai mane stebino ir džiugino – kaip išlaikyta tokia autentika. Esu daug keliavusi, bet čia tai yra unikalu – pastatai lyg kokie popieriaus karpiniai ar nertos servetėlės. Taip pat gera būti aukštų medžių apsuptyje – jie kaip kokia gotiška architektūra, mintis pakelia aukštyn, tarsi kokie žaibolaidžiai sujungia su aukštesne dimensija, padeda atsiplėšti mintimis nuo žemės. Praėjau skulptūrą – Čiurlionio suolelį, atsuktą į ežero pusę. Galbūt jis apie tai irgi galvojo. Nors savo darbą piešiau ryškiomis spalvomis, kurios šviečia prie UV, bet Čiurlionis ne visad buvo toks linksmas. Perklausiau jo sukurtos muzikos – ten nemažai melancholijos. Iš tikrųjų – man tai artima. Mano stiliuje nemažai gotikos: nors ir kalbu apie šviesius dalykus, bet nevengiu nerti ir į gilias emocijas bei rimtas temas. Tai toks kontrastas, kaip ryški spalva ir juoda linija, taip ir gyvenimas, kur tiek daug grožio ir liūdesio. Vaikščiodama po Druskininkus bandžiau įsijausti į tai, kaip Čiurlionis galėjo mąstyti čia begyvendamas. Ir man iškart pirma asociacija buvo – pasaka. Kažkas yra pasakiško tarp tos vietinės architektūros ir aukštų pušų lingavimo. Namai lyg mažos pilys ant ežero kranto, kuriose slepiasi princesės. Miškai – lyg gynybiniai įtvirtinimai. Dėl gryno oro gerai matosi žvaigždės – dėl to gali naktimis užvertus galvą jas valandų valandas skaičiuoti. Visa ta atmosfera tokia tyki – lyg sustabdytas laikas, lyg vieta, kuri yra stiklo rutulyje, apsaugota, bet nuo tos ramybės galbūt lengvai čiuožia stogas, ir imasi žmogus ilgėtis kažkokių iššūkių. O tada gimsta fantazijos. Menininkui tyla į naudą, o nuobodumas konvertuojamas į vaizduotės klestėjimą. Tą Čiurlionio ilgesį pajutau jo darbuose, jo muzikoje. Kai kuri melodija skamba lyg širdį veriantis ilgesys. Pati esu iš mažo miestelio ir suprantu, ką tai reiškia. Bet kartu tai yra dovana – nes kai neturi nieko, tik lakią vaizduotę, taip sukuri pasaulius, kurie niekad anksčiau neegzistavo. Ne tam, kad kitiems padarytum įspūdį, bet tam, kad neuždustum.
- Kaip manai, kokią reikšmę Druskininkams, kaip Lietuvos kultūros sostinei, turi tokie meno projektai, kaip šis – didieji Velykų margučiai su M. K. Čiurlionio interpretacijomis?
Visų pirma, tai puiki proga pritraukti šiuolaikinius menininkus, kurie savo vizitu ir kurdami čia automatiškai garsina Druskininkus. O Čiurlionio darbų interpretacijos tarsi naujai sukelia smalsumą juo domėtis, pažvelgti į jo kūrybą iš netikėtos perspektyvos. Taip palikimas išlieka gyvas ir yra aktualizuojamas.
ART Velykos 2025 yra projekto „Gatvės atostogos“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba