Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės paroda „Nutrintos istorijos“

„Nutrintos istorijos“ – tai paroda apie paviršių galią. Paviršiai liečia mus dažniau nei žodžiai – jie formuoja mūsų laikyseną, nuostatas, net pasaulėžiūrą. Ne triukšmingai, o tyliai ir lėtai – per kasdienį, nuolatinį kontaktą. Ši paroda tyrinėja paviršių ne kaip foną, bet kaip aktyvų, kartais net prieštaraujantį formuotoją. Paviršius čia – tai prisilietimas, kuris glosto, saugo, bet ir šlifuoja, trina, palieka žymę.

Visi parodoje pristatomi objektai sukurti iš šlifavimo medžiagos – ji tampa simboliniu kodu, per kurį pasakojamos lyg ir atpažįstamos istorijos. Tai rankšluosčiai, foteliai, užuolaidos, tapetai, suknelė, darbo rūbai – daiktai, kurie atrodo pažįstami, bet čia įgauna naują, dirginančią prasmę. Jaukumo iliuzija greitai suyra – paviršius apgauna ir kartu kviečia permąstyti. Švitrinė tekstilė tampa kūno metafora – kviečianti prisiliesti, bet tuo pačiu įspėjanti. Ji paneigia daikto funkcionalumą, keičia prasmes, trina ribas tarp estetikos ir diskomforto.

Parodos kūrinių išdėstymas kuria pasakojimą – nuo asmeniškų prisilietimų iki socialiai ir kultūriškai įkrautų struktūrų.

Pirmasis kūrinys – „7 DIENOS“ – tai rankšluosčiai. Daiktai, kurie kasdien liečiasi su kūnu, sugeria, nutrina, bet dažnai lieka nepastebėti. Jie tampa paralelė mūsų santykiui su paviršiumi: ar mes jį keičiame, ar jis – mus?

„ROMANTIKA“ – kambarys, sukurtas pagal sisteminį komforto ir estetikos brėžinį. Jaukumo fikcija čia konstruojama iš švitrinių paviršių – erdvė atrodo kviečianti atsipalaiduoti, bet neleidžia to padaryti. Naudojamas autentiškas citatos fragmentas iš 1988 m. leidinio „Šeimos kalendorius“, kuris pabrėžia tekstilės svarbą kuriant interjerą. Tačiau šioje instaliacijoje tekstilė tampa kontrolės metafora – kviečia išdrįsti būti nesuderinta medžiaga.

„AŠ – STALIAUS DUKRA“ – tai asmeniška istorija, perteikta per daiktus. Čia – staliaus darbo rūbai ir mergaitiška suknelė, sukurti iš šlifavimo likučių, likusių po darbo dienos. Medžiaga tampa prisiminimu – grubiu, bet tikru. Ji pasakoja apie tėvo nebuvimą, vaikystės tylą ir likusius daiktus kaip įrašytą, bet neištrintą prisilietimą.

„SKARA“ – tai klausimas: kiek tavo akys gali tave apgauti? Šlifavimo popierius, perdirbtas raižymo technika, tampa sustingusia skulptūrine liekana – tai senatvės akimirka, kuri ne išnyksta, o lieka. Paviršius atrodo pažįstamas, bet kalba visai kita kalba – tai dar vienas medžiagiškumo apgaulės pavyzdys.

„Nutrintos istorijos“ – tai prisilietimų archyvas, sukauptas paviršių. Kiekvienas objektas čia ne tik matomas – jis veikia. Šlifuoja žvilgsnį, lytėjimą, net mąstymą. Paviršiai veikia net dabar – jie kelia klausimus, neleidžia nusiraminti ir kviečia permąstyti mūsų santykį su daiktais, su medžiaga, su kasdienybe.

Autorė – Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė
Kuratorė – Aušra Sedlevičiūtė